Kuriami projektai
1. "Pasaulio gaisras", pagal Vydūno dramą "Pasaulio gaisras", filmas skirtas 100-tosioms Lietuvos nepriklausomybės ir Vydūno 150-tosioms gimimo metinėms paminėti.
Scenarijus pateiktas festivaliui
ir tapo festivalio finalistu.
Deja, Vydūno drama, (2018 m. paskelbti Vydūno metais ir bus minimi Valstybės mąstu) Lietuvos kino funkcionieriams Lietuvos kino centre, pasirodė nepatraukli ir neprasminga. Kino centro tarybos sprendimu parama neskirta.
Filmo tema:
Lietuvių literatūroje nėra kito tokio kūrinio, kuris taip išsamiai ir emociškai giliai perteiktų lietuvio, gyvenančio tarp rytų ir vakarų, situacijos trapumą I-ojo pasaulinio karo akivaizdoje. To karo pasekoje ir susikūrė prielaidos, leidusios paskelbti Lietuvos Nepriklausomybės Deklaraciją.
Filme "Pasaulio gaisras" pasakojama istorija glaudžiai siejasi su paties Vydūno akimis matytais reginiais, tai paties autoriaus pojūčių i rišgyvenimų persmelktas kūrinys. (Atsigręždami į pasaulinę literatūrą, rastume savo tragišką karo patirtį perteikusių Volfgango Borcherto ar Ericho Marijos Remarkopa vardes).
Svetimos kariuomenės keliauja per Lietuvą. Traukiasi Carinės Rusijos kariuomenė, įžygiuoja Vokietijos. Vokiečiams įžengus į Lietuvos kaimą, žmonėms kyla naujas išgąstis ir nežinomybė. Kūrinyje atsispindi to laikmečio autoriaus nuoskaudos, patyrimai, išgyvenimai.
Filmas rutuliojasi dviem paralelinėmis linijomis - pirmoji, pagrindinė, pasakoja aiškią ir nuoseklią istoriją, antroji filosofinė, tai Vydūno reginiai pirmo pasaulinio karo apsuptyje. “Pasaulio gaisras” – tai filosofinių idėjų persmelktas kūrinys. Jis mums sako: atsigręžkite į vertybes, atsigręžkite į savo gimtinę. Būkite dori. Gal kiek banalu? Bet juk šiuos klausimus kelia visų amžių didieji rašytojai. Čia svarbios raiškos priemonės. Vydūno kūrybos klausimai aktualūs visais laikais. Pasitelktos šiuolaikinės kino priemonės padarytų Vydūno kūrybą labiau suprantamą ir aktualią mūsų laikmečio žmogui.
Filme neatsisakome autoriaus kūrinyje duotų Prologo - Įeigos, o pabaigoje Epilogo – Išeigos. Įeigoje tarsi patenkame į autoriaus pasaulį. Jo pasaulio viziją. Jaučiame vėją, griausmus. Taikaus gyvenimo ir karo reginiai, gamtos stichijos, ir staiga, tarsi akimirkai sustingus, mokytojas kalba mokiniams: Nihil in intellekt, quod non ante in sensu!" (mokslas yra niekas, jei jis neparemtas jausmais) Mokinkitės. Pažinkite save. Pamirškite materialaus pasaulio malonumus. Mokytojas sako: "Visas žinias savąsias jūs sukrovėte mašinose. Bet ar patiems širdies dar liko? Kur link keliauja žmonija? Mes patys save pražudysime. Ir tai bus greičiau nei spėsime susivokti”.
Kaip žmonėms elgtis karo akivaizdoje? Pastarieji yra griaunami karo mašinų persmelkta jėga. Žmogiškas orumas siejamas su intelektu, dvasine ramybe, harmonija. Gyvenime ne visada tai išgelbsti. Filme keliamas karo ir taikos klausimas. Kur veda tokie gyvenimo pasirinkimai. Galbūt ne pasirinkimai, o prievartos primetimas žmonėms. Išeigoje – karo suniokoti žmonės.
Magės susideginimas gimtuosiuose namuose, tai auka Tėvynei. Mylimai Tėvynei, kurią žlugdo okupantų, plėšikų pančiai, kuri mindoma svetimųjų, lyg numesta ant tako gėlė.
Gaisras –Amžinoji Ugnis, iškyla kaip laisvės troškimo simbolis.
Šiais laikais, turint dar didesnę istorinę atmintį, tai būtų lengva susieti su pokario partizanų –idealistų pasiryžimu, ar Romo Kalantos auka.
Tačiau kas laukia žmonių? Koks jų tolimesnis likimas? Priežasčių ieškoma pačiame žmoguje: "Kur nueisim? Karas amžinas?"
Filmo pagrindinė idėja yra Žmogus, kurio esmė - Dvasia.
Filmo sinopsis:
Šis filmas, - tai moters paskirties žemėje, jos jausmų, siekių, poelgių, susivokimo savyje ir pasaulyje, svajonių, slaptų ir atvirų troškimų genezė. Jos nenumaldomas troškimas susikurti ir saugoti Namus, kuriuose telpa viskas ir Meilė, ir Tėvynė. Kuriuose turi būti saugu ir gera, kuriuose stiprina iš praeities ūkų ataidintys balsai. Jie ramina, pripildo pasitikėjimo ir harmonijos, suteikia pagrindą dabarčiai ir ateičiai. Tai Namai, kuriuose galima svajoti ir kurti, kuriuose galima susikurti laimę sau ir suteikti stiprybę vaikams, perduodant jiems visa sukauptą pasaulio išmintį, kuri skleidžiasi pasauliui per Moterį.
Taip yra lėmęs likimas, kad Lietuva atsidūrusi didžiųjų karų kryžkelėse, turi ieškoti vis iš naujo, turi skaudžiausiomis priemonėmis kovoti, kad surinktų ir išsaugotų net ir menkiausius egzistencijos trupinius, turi susideginti, kad gaisro kibirkštys pakiltų ir vėjo nešiojamos iš naujo uždegtų ir žadintų naujam Atgimimui.
Filmo istorijos pagrindu yra tapęs tikras įvykis, nutikęs karo metu Lietuvoje 1915 metų vasarą.
Iš Lietuvos traukiasi carinės Rusijos okupacinė kariuomenė ir įžengia kita - Vokietijos. Traukdamiesi rusai išsiveža dvarininkų Tautvilų šeimą, tuo užkirsdami kelią aukštuomenei organizuotis ir remti vokiečius. Saugoti namų pasilieka Tautvilų duktė Magė. Namų išsaugojimas karo sumaištyje tampa pagrindine užduotimi. Herojė pasišventusi Namams – Tėvynei. Moters dora, jos nesuteptumo išsaugojimas tampa jos gyvenimo esme. Tik moteris, išlaikydama dorą, gali nutiesti kelius atgimimui. Doroviniam pasipriešinimui ji suburia ir kaimo merginas. Kaimo merginos, dvarininkaitės, Magės Tautvilaitės raginamos, prisižada nesusidėti su vokiečiais. Bet gyvenimas įveda savo pataisas. Atsikartoja graikiškosios Lisistratos istorijos motyvai. Merginos, viliojamos vokiečių kareivių, įžadus sulaužo. Magė lieka viena.
Mezgasi meilės trikampis, kurio aistrų sukūryje atsiduria ir Magė. Ji neturi galimybių gintis, jos vienintelis ginklas - tikėjimas dvasios šviesa ir žmogaus taurumu. Norimai primesti prievartai, mergina priešpastato savo valią ir tikėjimą, o bėgdama nuo ją žeidžiančios prievartos, žūva. Magė paaukoja savo gyvybę, drąsiai žengdama į degančius savo Namus. Ji didvyrė ir kankinė, ji- Amžinoji Ugnis. Jos auka, tai archetipinis lietuvio pasipriešinimo pavyzdys (o ir ne tik, jei prisiminsime Žanos d’Ark istoriją) - verčiau žūti ugnyje, negu būti priešo nugalėtam! Magė įkūnija stiprios sielos asmenybę, kovojančią už savuosius idealus.
Filmas atveria įvairius žiūrovinius klodus:
Mažiau reiklus žiūrovas galės sekti pasakojamą siužeto istoriją, joje aistra, vilionės ir meilės trikampio peripetijos, kurios baigiasi drama.
Labiau reikliam žiūrovui siūlomas filosofinis lygmuo, atveriantis egzistencinės Namų - Tėvynės išsaugojimo prasmes.
Kitas filmo kontekstas, tai daugiakultūrinis, istorinis Europos egzistencinis paveldas, tai gebėjimas įvertinti ir išsaugoti pamatines europines humanistines vertybes, išsaugant žmogų, jo dvasią, jo orumą, jo savitumą.
Filmo Prologas įveda į Europos karo pradžios gyvenimą ir pasaulėjautą, Epiloge skleidžiasi karo baigties vaizdai. Prieš mūsų akis karo apimtos Europos paveikslas kuria dar vieną, filosofinę, filmo realybę, kuri šiandien vėl tampa svarbiausiu Europos būties klausimu. Ar karas amžinas? Kur mes nueisim?, - klausia filmo veikėjai Epiloge, ir klausimas perduodamas iš ekrano žiūrovui. Atsakymo, turime veikliai ieškoti kiekvienas, nes laiko nebėra.
Režisieriaus vizija:
Sunku lietuvių literatūroje rasti labiau kinematografišką kūrinį, negu Vydūno drama „Pasaulio gaisras“, kuriame net ir pirminiame šaltinyje apibrėžtos vizualinio sprendimo prielaidos. Autorius naudoja ekspresionistines raiškos priemones, kalbos ekspresyvumą susieja su vaizdo ekspresyvumu, panaudoja naujas, modernias vizualinio sprendimo priemones. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje („Pasaulio gaisras“ sukurtas 1928 m.) scenovaizdis buvo kuriamas galimai pasitelkus kino filmo kadrus. Apie tai, be jokios abejonės, galima tik spėti, tačiau Vydūno vizijoje yra tikėtina tokių modernių, scenos erdvę išplečiančių scenovaizdžio priemonių panaudojimo galimybė. Remarkose nurodoma:
‘Matyt ten visokių mašinų darbavietė po plynu dangumi. Už jos – vandenynas. Garlaiviai sušvilpia ir nuplaukia. Traukinys pradeda judėt. Lėktuvas pakyla ir nuskrenda.”
Tai inspiruoja kino filmo vizualinį sprendimą, pasitelkiant intensyvų emocinį montažą.
Kūrinyje itin svarbi vizualinė išraiška. Vydūnas detaliai aprašo gamtovaizdį, veiksmus ir suskirsto juos ne į paveikslus ar scenas, o į reginius. Vydūnui – reginio menas, galintis išreikšti dvejopą – buities ir būties – regėjimo perspektyvą; jo ieškojimai sutelkiami ties vizualine dvasinės patirties išraiška.
„Pasaulio gaisro“ prologo ir epilogo vizijose Vydūnas pasitelkia daugelį išraiškos priemonių: klausą dirginančius ir žeidžiančius garsus, atsirandančius ir išnykstančius vaizdus; veiksmus, vienu metu vykstančius keliose vietose. Tokią autoriaus kūrinio viziją galima įgyvendinti tik pasitelkus šiuolaikineskino kūrimo priemones ir technologijas, originalų garso ir muzikos takelio sprendimą, derinant dodekafoniją ir harmoniją.
"Pasaulio gaisre", kaip ir kituose Vydūno kūriniuose, neatitolstama nuo intelektualinio prado, o visas kūrinys persmelktas vidinės harmonijos, pilnavertiškumo idėjos.
Svarbiausiu filmo dėmeniu tampa Moters charakteris karo siaubiamame pasaulyje. Tema skleidžiama ne vien per pagrindinę veikėją Magę, bet ir per visa eilę antro plano ir epizodinių veikėjų. Jų išgyvenamos pajautos, viltys ir siekiai, apsisprendimai atveria visapusišką ir apibendrintą Moters paveikslą.
Filmo žanras – drama.
Moteris ir jos vieta pasaulyje - tai aktuali tema ne tik praeito šimtmečio pradžioje, kai prasidėjo demokratinis moterų apsisprendimo, teisių gynimo, išsilaisvinimo ir pilnavertiško gyvenimo modelis. Tai tęstinis procesas, jis aktualus, jis tęsiasi ir šiandien ir yra vienas svarbiausių Europos ir pasaulio bendruomenių klausimas.
Filme atskleidžiamas Magės personažas. Tai stipri asmenybė, turinti tvirtus savo įsitikinimus ir harmoningą pasaulio sampratą. Veikiamas aplinkybių jos pasaulis griūna, ji veikia, sprendžia, ji kovoja, stengiasi išsaugoti nors dalį sąvasties. Moters įvairialypiškumo spalvų gamą papildo individualizuoti kaimo merginų charakteriai, sodrūs epizodiniai tarnaitės Kotrės ar kaimo moterų personažai ir visa moteriškų rūpesčių bei išgyvenimų spektrą atspindinčių mergaičių, merginų, motinų, raudotojų, kekšių portretai, sukuriantys įtaigų, apibendrinantį Moters visumos paveikslą. (Atlikti pagrindinį Magės vaidmenį galėtų būti kviečiama aktorė Severija Janušauskaitė)
Kaip kontrastas filme skamba individualizuotų vyriškų personažų grandis. Jie - moterų jausmus ir poelgius iššaukiantis veiksnys. Pasaulio suvokimo skirtybės įžiebia konfliktus, disputus ir aktyviai skatina filmo veiksmą.
Filmo scenarijaus vystymui ir kino scenarijaus rašymui pasitelkiamas scenaristas Tomas Čepaitis, turintis savitą kinematografinį mąstymą, rašantis “gyvus” dialogus, su juo yra dirbta, kuriant filmų scenarijus.
Filme svarbi personažų vizualika – žmonių portretai. Jie sukuria plačią įvairių socialinių sluoksnių žmonių panoramą.
Filmo veiksmas - kontrastai, konfliktai, priešprieša ir sąveikos galimybės suvedami į galutinį bendražmogišką iššūkį, kuriuo siekiama pasmerkti griovimo “kultūrą”, jai priešpastatant humanizmą, kaip vienintelį pasaulio ateities vizijos modelį.
Plastiniame filmo piešinyje ypatingai svarbus Dvaro - Namų, kaip seno, pamatinio kultūros židinio įvaizdis. Jis įsikūręs dviejų vieškelių, į rytus ir vakarus, sankryžoje.
Pasitelkus dailininko Pauliaus Arlausko kūrybiškumą, raiškos šiuolaikiškumą ir modernų mąstymą, filme sukurti Namai, taps per šimtmečius kauptos, nacionalinės kultūros simboliu.
Siekiant sukurti batalinius I pasaulinio karo vaizdinius, įvedančius žiūrovą į laikmečio atmosferą ir emociškai tiksliai perteikiančius aplinkybes, priimtas konceptualus sprendinys - vykstančio karo aplinkybių emocija, perteikiama pasitelkiant dokumentinius archyvinius kadrus ir intensyvų emocinį montažą. Vaidybinės Prologo ir Epilogo atsklandos filmuojamos dokumentine, juodai balta stilistika, taip derinant vaidybinius epizodus su dokumentiniais kadrais ir išgaunant vieningą archyvinės medžiagos emociją.
Siužetinėje dalyje archyviniai kadrai spalvinami sepija, kad darniau įsilietų į spalvotą pasakojimo ritmą.
Tokio pobūdžio konceptas reikalauja ypatingos operatoriaus plastinės vizijos, kuri būtų tiksliniai orientuota į post produkcinį darbą. Operatorių dueto Algimanto Mikutėno ir Adomo Jablonskio pasirinkimas - tai patirties ir darbo su šiuolaikinėmis technologijomis simbiozė. Nėra Lietuvoje kito tokio operatoriaus, kaip A. Mikutėnas, kuris tokia gilumine tapybine maniera reikštųsi filmo plastikos ir kadro kompozicijos lauke, panaudodamas minimalias apšvietimo priemones, o A. Jablonskis neatsiejamas nuo šiuolaikinių techninių galimybių panaudojimo, turintis savo kūrybos dėkle ne tik įvairaus žanro ir metražo filmų, bet ir patirtį post produkcijos srityje.
Filmo muzikiniam takeliui kompozitorius Jonas Jurkūnas remtųsi Vydūno sukurtų, surinktų ir harmonizuotų kūrinių motyvais, citatomis, transformacijomis, vystymais ir plėtiniais. Suformuota kūrybinė grupė yra patikrinta, su jais yra dirbta, tai kūrėjai galintys traktuoti situacijas moderniai ir rasti įtikinantį ir šiuolaikišką filmo sprendimą.
Filmo pasakojimas ekspresyvus ir veiksmingas. Veiksmai čia keičia vienas kitą, iškyla netikėti dramatiški įvykiai. Siužeto vingiai koreguoja veikėjų nuostatas keisdami jų išankstinį nusistatymą. Filmo veikėjų santykių peripetijos žadina žiūrovų emocijas. Žiūrovai stebi pagrindinę veikėją, jos pastangas išsaugoti namus ir sąvastį, ji napalaužiama idealistė. Bet palaipsniui keičiasi dramatinės aplinkybės, Magės pasaulis pradeda dužti, mes matome ją silpną ir sutrikusią, niekas negali suteikti jai pagalbos, atrodo, kad visi jos idealai sutrypti, ir visas pasaulis atsisukęs pries ją, žiūrovas susitapatinęs su Mageją užjaučia – triumfuoja brutali jėga… ir nieko čia šiame pasaulyje nepakeisi… Bet staiga, Ne! Paskutinis žingsnis, ji nepasiduos prievartai, ji žengia į degančius namus, ji nesutrypta, ji niekada nebus nugalėta, Žmogaus dvasia nepalaužta…
Prodiuserio strategija:
Vienas svarbiausių filmo parengiamųjų darbų uždavinių - sukurti kino scenarijų, kuris atskleistų mūsų klasikinio kūrinio kodus ir paverstų autoriaus deklaruojamas idėjas šiuolaikiškomis aktualiomis ir įkvepiančiomis. Kurios jaudintų, būtų suprantamos ir taptų artimos. Tai lėmė pasirinkimą kviesti scenaristą Tomą Čepaitį, pasižymintį originaliu kinematografiniu mąstymu. Su juo yra kūrybiškai bendradarbiauta rašant scenarijus kituose projektuose.
Režisierė Inesa Kurklietytė, vienintelė režisierė Lietuvos kino padangėje, kino mokslus baigusi Prancūzijoje, prestižinėse Europos kino mokyklose (Paryžiaus aukštoji Audiovizualinės režisūros mokykla (ESRA) audiovizualinio meno studijos 1994-1995, Stažuotė Paryžiaus Aukštojoje kino mokykloje FEMIS 1996 m.) Jai artima dokumentinio - poetinio pasakojimo maniera, kuri perauga į ekspresyvias, emocines, tikras ir organiškas personažų išpažintis. Filmų herojų santykiai pasteliniai ir jautrūs, kartais kiek žaismingi, bet už jų jaučiama santykių ir charakterių gelmė. Tai Prancūziško kino mokykla, leidžianti kalbėti apie esminius gyvenimo klausimus neagresyviai, nežeidžiant žiūrovų, jų negąsdinant ir negrąsinant jiems. Žiūrovas stebi režisierės sukurtų filmų vyksmą lengvai, kol staiga, netikėtai sau, pajunta besiveriančias savo vidines gilumines erdves, o iššaukiama jo emocinė atmintis kviečia susitapatinti su filmo herojais. Būtent tokia režisūrine maniera filmuojamas filmas atvertų svarbiąsias Vydūno kūrinyje užkoduotas filosofines gelmes.
Dailininkas Paulius Arlauskas, turintis kino patirtį, o savo kūryboje ieškantis netradicinių šiuolaikiškų, ekspresyvių sprendimų. Jis atviras šiuolaikinėms tendencijoms ir galintis dirbti, pasitelkdamas modernias technologijas, sukurdamas daugiaplanį kadro vaizdą. Jo kuriamiems vaizdiniams būdingas humoras, švelni ironija, elementų ir detalių įgaunančių simbolių prasmę gausa. Šios savybės būtent ir tapo pagrindiniu filmo dailininko pasirinkimo motyvu.
Pasirenkamas operatorių tandemas Algimantas Mikutėnas ir Adomas Jablonskis, derina klasikinę kino patirtį ir modernių technologijų išmanymą. Būtent šito filmo vaizdo plastika, turėtų į vieną reginį jungti ekspresiją, lyriką ir dokumentiką, joje turi kūrybiškai sąveikauti siužeto aiškumas ir kino plastiniai sprendimai, atskleidžiantys filosofines kūrinio prasmes. Visa tai, turi būti išpildoma techniškai ir sietina su šiuolaikinėmis post produkcijos galimybėmis. Su šiuo operatorių tandemu “Ramūno ateljė” dirbo kurdama kelių pastarųjų metų filmus.
Kompozitorius Jonas Jurkūnas dirba plačioje muzikinėje skalėje. Jo kūrybos objektai - nuo klasikinės iki šiuolaikinės muzikos imtinai. Savo raiška jis minimalistas, ieškantis naujo garso skambesio.
Į bendrą kūrybinę komandą sukviesti įvairių kartų menininkai papildys vienas kitą, ir filmas suskambės moderniai ir patraukliai.
Filme svarbus aktorių pasirinkimo etapas. Kūrinio išeities pozicija – daugiakalbis kinas. Lietuviai, besitraukiantys rusai, ateinantys vokiečiai - visi kalba savo kalbomis. Vokiečių karininkų vaidmenims planuojama kviestis vokiečių aktorius. Viena pasirengimo etapo siekiamybių yra rasti partnerius Vokietijoje, kurie galėtų paremti vokiečių aktorių dalyvavimą filme. Vokiečių aktorių dalyvavimas suteiktų filmui daugiau autentikos ir įtaigumo.
Svarbi filmo grandis – dokumentiniai 20-tojo amžiaus pradžios ir I Pasaulinio karo dokumentiniai archyviniai kadrai. Jie turi būti naudojami Prologe, pagrindiniame siužete ir Epiloge, tas filmo dalis praturtinant ir tokiu būdu, įsileidžiant tikrąjį 20-to amžiaus pradžios alsavimą. Archyvinė medžiaga filmui suteiks didesnį tikrumo įspūdį, pasakojama istorija taps paveikesnė ir kels žiūrovui didesnį autentiškumo pojūtį. I pasaulinio karo archyvai bus naudojami, bendradarbiaujant su Goethe institutu, Lietuvos Centriniu valstybės archyvu, Vytauto Didžiojo karo muziejumi Kaune, Lietuvos televizijos archyvo fonoteka.
Parengiamųjų darbų laikotarpiu bus formuojama kūrybinė grupė: vykdantysis prodiuseris, garsas, montažas, prodiuserio, režisieriaus, dailininko padėjėjai....ir t.t., derinant optimalius filmo gamybos poreikius ir finansines galimybes, ieškant geriausių sprendimų.
2. Ruošiamasi kurti naują ilgo metražo vaidybinį filmą "Kražių skerdynė" - filmas skirtas 100-tosioms Lietuvos nepriklausomybės ir 125-tosioms Kražių skerdynių metinėms paminėti.
Deja, ši idėja kino funkcionieriams Lietuvos televizijoje, Lietuvos kino centre, Lietuvos kultūros taryboje pasirodė nepatraukli ir neprasminga. Parama neskirta.
2018 metai ne tik Nepriklausomybės šimtmetis, 2018-tais sukanka 125 metai (Kražių skerdynės įvyko 1893) nuo tragiško įvykio Kražiuose, istoriškai įgavusio “Kražių skerdynių” pavadinimą. Pasirengimas scenarijui reikalauja išsamios įvykių analizės. Scenarijaus traktuotė kruopščiai kuriama pasitelkiant visą įmanomą archyvinę, istorinę ir literatūrinę medžiagą. 1933 m., vienkartinis leidinys “Kražių skerdynės”, kurį paruošė ir išleido žurnalistų ir rašytojų būrelis rašė:
“Vos 40 metų tepraslinko nuo tos klaikios ir drauge didingos nakties, kai Kražiuose vaitodami sugaudė bažnyčios varpai, šaukdami apylinkės žmones ginti savo šventovę.
Kražių skerdynės, tai vienas iš baisiausių etapų mūsų atbundančios tautos kryžiaus kely. Iš lūpų į lūpas šis baisus gandas aplėkė visą kraštą ir visas užsidariusias prasčiokų širdis. Ir prasti žmoneliai šitą šauksmą išgirdo. Kražiuose nebuvo atskirų didvyrių – tai buvo didvyris visa tauta, arba smurto paliesta tautos dalelė. Prasčiokai žmonės, kurie vos maldaknyges tepaskaito, drąsiai atstato savo krūtines prieš kazokų durklą ir kulką. Tačiau Kražių kankinių kraujas ne veltui liejosi. Kankinių vaitojimai skaudžiu aidu atsiliepė visoj Lietuvoj. Motinos pasakojo savo vaikams apie Kražių baisybes ir žadino neapykantą engėjams maskoliams.
Vakarų Europos spauda su pasibjaurėjimu minėjo maskolių žygius Lietuvoje. Tai visa buvo, mūsų iš ilgo amžių miego atgimstančiai tautai, didžiausios svarbos reiškiniai. Ir tai buvo nupelnyta Kražių kankinių krauju.
Labai svarbu, kad ir dabar apie Kražių baisenybes žinotų kiekvienos lietuviškos pirkelės gyventojas. Svarbu, kad ir jaunoji karta aiškiai pajustų, kas yra tautai vilkti svetimą jungą. Nerasime vaizdesnės to jungo iliustracijos, kaip Kražių skerdynės.
Rūpestingai peržiūrėję visas versmes iš kurių galima pasisemti žinių apie Kražių tragediją, mes tepajėgiame sudurstyti tik apytikrią anų baisiųjų įvykių eigą ir tik svarbiausiųjų asmenų vaidmenį.
Rašinėliai, kuriuos šiame leidiny patiekiame skaitytojams, tebūnie gaivinantis balzamas skaudžioms kražiečių žaizdoms užgydyti, o lietuvių tautos jaunąjai kartai teprimena patį skaudžiausią smūgį, kurį svetimieji barbarai sudavė mums, dvidešimtajam amžiui beauštant”.
Filmo tikslas – šiuolaikine kino kalba atskleisti ypatingąsias lietuvių tautos charakterio savybes išlikti, gebėjimą susitelkti pavojaus akivaizdoje.Ypač ši tema aktuali šiandien, dabartinėje geopolitinėje situacijoje. Kražiuose tragedija vyko 1893 metais, kai bažnyčios gynimas peraugo į kovą už tikėjimą ir tautinės sąvasties gynimą. Įvykiai Kražiuose – paskutinis mūšis pakėlęs Nepriklausomos Lietuvos valstybingumo vėliavą.
Kražių įvykiai – gaivališkos beginklių žmonių žudynės, kurias inicijavo carinės Rusijos valdžia, susilaukė itin didelio dėmesio ir nuvilnijo per visą demokratinį pasaulį. Prieš daugiau nei pusę amžiaus, dar gyvi to meto įvykių liudininkai ir dalyviai pasakojo apie neregėtą, gerai ginkluotų, kazokų žiaurumą, terorą ir persekiojimus. Tuo tarpu istorikai teigia, kad Kražių tragedija turėjo neabejotiną įtaką lietuvių tautos tapatybės išsaugojimui ir valstybingumo raidai.
Svarbų vaidmenį, skleidžiant žinią apie įvykusią tragediją, atliko vietos bajorai, jų pastangomis apie šį įvykį išgirdo visas Vakarų pasaulis. Apie Kražių skerdynes rašė JAV, Vokietijos, Italijos ir Prancūzijos spauda, Vakarai pasmerkė tokią carinės Rusijos nacionalinę politiką, kurią pastaroji vykdo okupuotose kraštuose. Veikiama viešosios pasaulio opinijos, carinės Rusijos valdžia turėjo daryti nuolaidas, ji sušvelnino bausmes nuteistiesiems, buvo sustabdytas katalikiškų vienuolynų ir bažnyčių uždarymas, gražinta lietuviška spauda. Taip pat, Kražių tragedija stipriai įtakojo Vasario 16-tosios įvykius, o dar kartą atkūrus Nepriklausomybę, beginkliai žmonės, sekdami kražiečių pavyzdžiu, 1991 m. Sausio 13-tosios Vilniaus mūšyje, nepabūgo stoti prieš okupanto tankus.
Filme skleidžiasi carinės Rusijos imperiniai siekiai, lietuvių tautos stiprybė ir pasaulio solidarumo, kovoje prieš nežmonišką elgesį, jėga.
Filme atkuriami Kražių žmonių, įvairių visuomenės sluoksnių, gyvenimai, kurių natūralų vyksmą sugriovė žiaurūs istoriniai įvykiai. Didelis dėmesys skiriamas vizualinei pusei – kuriamas autentiškos aplinkos įvaizdis, kuriama autentiška laikotarpio atmosfera.
Filmas - istorinis epas, Kražių įvykiai, tai Lietuvos valstybės pamatai, tai lyg tiltas į ateitį, kurioje matyti statomas Nepriklausomybės rūmas. Viltinga filmo pabaiga, lyg šviesos takas vedantis 2018 m. Nepriklausomybės link.
3. "Hermeticum" - scenarijus 2014 m. gavęs įvertinimą Tarptautiniuose kino apdovanojimuose Los Andžele (JAV)
Deja, šis scenarijus kino funkcionieriams Lietuvos kino centre pasirodė nepatrauklus. Parama neskirta.
Galinčius ir norinčius paremti šiuos projektus kviečiame aukoti. Dėkingai priimsime paramą, o parėmusios įstaigos, organizacijos ar aukas paaukoję asmenys bus įvardyti rėmėjų sąraše filmų titruose.
Adresas:
VšĮ „Ramūno ateljė“
įmonės kodas: 125603142
Registr. adr.: Tolimoji g. 80, Vilnius;
bankas: AB SEB bankas
sąskaita: LT147044060006583915
banko kodas: 70440
SWIFT: CB VI LT 2X
Mob. (8~699) 65912 - Ramūnas
el.paštas: This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.
